Mykolas Karka – vargonininkas, muzikos pedagogas, chorvedys, kompozitorius
Gimė 1892 metų lapkričio 12 dieną Anykščių rajone Samarakėlių kaime (netoli Troškūnų).
1903–1906 m. M. Karka lankė Troškūnų pradžios mokyklą, vėliau pas vargonininką J. Balčiūną mokėsi muzikos.
1908–1912 m., finansiškai remiamas Troškūnų dvaro savininko Stanislovo Montvilos, jis mokėsi Vilniaus muzikos mokyklos vargonų skyriuje, jo vargonavimo mokytojas buvo J. Lesnevskis, diriguoti mokė A. Vyležinskis, teorinių muzikos disciplinų – T. Brazys ir J. Kalinauskas. Mokydamasis jis dainavo choruose, vargonininkavo, bendradarbiavo su J. Tallat-Kelpša, J. Žilevičiumi, L. Gira, J. Tumu-Vaižgantu ir kitais lietuviais inteligentais.
1912–1913 m. M. Karka dirbo vargonininku Traupyje (Anykščių r.), 1913–1914 m. – Panevėžio Šv. Stanislovo koplyčioje. Panevėžyje jis subūrė lenkų chorą, kuris giedojo ir lietuviškai. 1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vengdamas mobilizacijos į carinės Rusijos kariuomenę, M. Karka dirbo ginklų fabrike ir vadovavo lenkų chorui.
Vėliau 1914–1918 m. jis praleido Sankt Peterburge (Rusija), kur 1915 m. subūrė „Spindulio“ darbininkų chorą, bendravo su Č. Sasnausku, A. Kačanausku, P. Adomavičiumi, K. Petrausku ir kitais lietuviais muzikais.
1918 m. grįžęs į Panevėžį, M. Karka ten liko iki gyvenimo pabaigos. Gyvendamas Panevėžyje, jis 1918–1919 m. dar dirbo vargonininku, o nuo 1919 m. ėmėsi pedagoginės veiklos: 1919–1944 m. dėstė muziką Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, 1927–1935 m. – ir Panevėžio mokytojų seminarijoje, o 1938–1944 m. – ir Panevėžio amatų mokykloje. Visur jis steigė muzikos būrelius, organizavo chorus ir orkestrėlius, rengė jų pasirodymus.
Nuo 1919 m. M. Karka įsitraukė ir į teatrinę veiklą. 1919 m. jis subūrė vaidintojų trupę „Šikšnosparnis“, iš pradžių vaidindavo šios trupės pastatymuose, vėliau režisavo jos spektaklius. 1919 m. pavasarį jis kartu su Liudviku Jakavičiumi pastatė Panevėžyje pirmąjį spektaklį – G. Landsbergio-Žemkalnio „Blindą“. 1919–1921 m. jo trupė Panevėžyje pastatė ir parodė net 26 vaidinimus.
Po to, kai 1921 m. „Šikšnosparnis“ įsiliejo į „Aido“ draugiją, 1921–1927 m. M. Karka aktyviai dalyvavo dramos, muzikos ir dainos draugijos „Aidas“ veikloje, buvo šios draugijos valdybos narys, 1924 m. jis suorganizavo pirmąją Panevėžio miesto dainų šventę, kol „Aidas“ įsijungė į Lietuvoje susibūrusią „Dainos“ draugiją, tapdamas jos Panevėžio skyriumi.
1927–1940 m. M. Karka vadovavo „Dainos" draugijos Panevėžio skyriui, statė muzikinius veikalus, vadovavo mėgėjų chorams, aktyviai dalyvavo Lietuvos muzikų draugijos veikloje. Chorus parengė 1924 m., 1928 m. ir 1930 m. visos Lietuvos dainų šventėms Kaune ir buvo 1924-ųjų šventės dirigentas.
1938 m. Klaipėdoje vykusiai dainų šventei M. Karka parengė Panevėžio katedros 42 dalyvių chorą ir Panevėžio „Dainos“ draugijos 34 dalyvių chorą. 1940 m. jis suorganizavo Panevėžio muzikos kursus ir jiems vadovavo.
Antrojo pasaulinio karo metais (1943 m. birželio 6 d.) Panevėžyje jis surengė dainų šventę.
1944–1960 m. M. Karka buvo Panevėžio muzikos mokyklos choro dirigavimo ir kitų disciplinų dėstytojas, moksleivių choro studijos vadovas, 1944–1950 m. – direktorius. Dėstė muziką ir dainavimą miesto pedagoginėje mokykloje, 1958–1962 m. vadovavo darbo veteranų mišriajam chorui.
1960–1975 m. M. Karka buvo Panevėžio operetės teatro muzikos vadovas ir dirigentas. Jo iniciatyva buvo pastatyta R. Planquetto komiška opera „Kornevilio varpai“ (1960 m.), J. Miliutino operetė „Čanitos pabučiavimas“ (1964 m.), B. Gorbulskio operetė „Naujametinis karnavalas“ (1965 m.), K. Millockerio operetė „Gasparonė“ (1966 m.), A. Riabovo muzikinė komedija „Vestuvės Malinovkoje“ (1967 m.), D. Šostakovičiaus muzikinė komedija „Maskva – Čeriomuškos“ (1969 m.), E. Skarpetos muzikinė komedija „Beprotnamis“ (1967 m.).
M. Karka buvo Panevėžio miesto meno mėgėjų apžiūrų ir dainų švenčių organizatorius ir vyriausiasis dirigentas. Jis taip pat sukūrė muziką S. Čiurlionienės-Kymantaitės, Moljero, N. Pogodino dramos veikalams, operetę „Šviesutė“ pagal B. Buivydaitės libretą, operą „Miškelio pasaka“, muzikinį vaidinimą „Sniego karalaitė“, parašė dainų ir giesmių, harmonizavo liaudies dainų chorams.
M. Karka buvo apdovanotas „Šaulių žvaigžde“ (1939 m.), jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas (1955 m.).
Buvo vedęs. Sūnus Gediminas Karka (1922–1991) – teatro ir kino aktorius bei režisierius. Marti – teatro ir kino aktorė Eugenija Šulgaitė (1923). Anūkai dvyniai Andrius Karka (g. 1948 m.) – pedagogas, aktorius, ir Kristina Karkaitė-Mazūrienė (g. 1948 m.) – dailininkė keramikė, dailės pedagogė.
Mirė 1984 m. rugpjūčio 12 d. Panevėžyje. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse. Karkų šeimos kapas įtrauktas į Panevėžio miesto vietinį kultūros vertybių registrą.
1992 m. Panevėžyje, ant pastato A. Smetonos gatvėje Nr. 4, buvo atidengta memorialinė lenta, kuri primena čia gyvenusius: 1958–1984 m. – Mykolą Karką ir 1980–1991 m. – Gediminą Karką. Namas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir saugomas valstybės.
2000 metais vykusiuose labiausiai Panevėžiui nusipelniusių žmonių rinkimuose Mykolas Karka pateko į žymiausių praeito šimtmečio panevėžiečių penketuką.
Panevėžio 13-oji vidurinė mokykla 1995 m. buvo pavadinta Mykolo Karkos vardu, nuo 2009 m. – Panevėžio Mykolo Karkos pagrindinė mokykla. Kasmet lapkričio 12-ąją mes švenčiame Mokyklos vardo dieną ir minime Mykolo Karkos gimtadienį.
Samarakėlių (dabar – Žiedonių) kaime buvusioje Karkų šeimos sodybvietėje.
Mykolo Karkos pagrindinės mokyklos mokytojai ir mokiniai pastatė atminimo ženklą.
2010 m. lapkričio 12 d. Mykolo Karkos gimtadienis (prie M. Karkos kapo)
2011 m. lapkričio 11 d. Mykolo Karkos kapą aplanko ir 7a klasės mokiniai
