Riksmo anatomija
Šaukti vienas ant kito pradėjome dar tada, kai, tik išlipę iš medžių, nemokėjome nė kalbėti. Tai kodėl iki šiol tiek vaikai, tiek suaugusieji sutrinka, kai ant jų šaukiama? Ar ne laikas jau buvo priprasti? Ir kokį riksmą galima laikyti žalingu sveikatai, o kokį- netgi naudingu? Kai siaubo filmo herojus- arba dažniau herojė- pradeda klykti, per visą kūną dažnam perbėga šiurpuliukai. Puikiai suprantame, jog tai pramanas: žudikas maniakas nėra tikras, pabaisų-nebūna. Tai kodėl šokčiojame? Ogi dėl to, kad gamta tam ir sukūrė riksmą- kad mes išsigąstume. Pašiurpusi oda, piestu stojantys plaukai, per gerklę bandanti iššokti širdis- visa tai ženklai, jog aktyvavosi simpatinė nervų sistema ir įsijungė kovos arba pasitraukimo reakcija. Tai įvyksta akimirksniu, nespėjus net pagalvoti ,,oi, kaip baisu!’’Riksmas tiesiogiai paveikia migdolinį kūną, atsakingą už baimės ir nerimo reakcijas, ir mes iškart išsigąstame. Ar grėsmė reali, ar netikra, susivokiame jau po to. Ir bailumas čia- ne ta tema. Sugebėjimas laiku išsigąsti padeda žmonėms išvengti daugybės pavojų. Todėl riksmai užima ypatingą nišą mums žinomų akustinių signalų gausybėje- jų niekada nesupainiosime kad ir su labai garsia bei emocinga, bet normalia kalba.
Evoliucijos dovana
Rėkti mūsų protėviai išmoko vos išlipę iš medžių. Antropologai yra radę trimetės mergaitės australopitekės poliežuvinį kaulą. Jo sandara tokia, kad neliko abejonių: šie maždaug prieš 1-5 mln. metų gyvenę primatai sugebėjo rėkti- ir labai garsiai, nors kalbėti nekalbėjo. Šiuolaikiniai primatai irgi puikūs rėksniai. Dargi ir suvokiantys tokių garsų skirtingas prasmes. Rezusai- makakų genties beždžionės- iš giminaičio riksmo gali suprasti, ar šiam reikalinga pagalba, ar jis tik aiškinasi santykius su gentainiu. Jeigu tokį primatą pačiumpa leopardas, kitos beždžionės susirenka į būrį ir ima klykti nesavais balsais vildamosi, kad plėšrūnas supanikuos ir paleis auką. O Homo sapiens pirmtakai ne tik mokėjo gerklę laidyti- sukviesti pavojaus signalo, sugebėdavo grobuonis dar ir akmenimis bei pagaliais užmėtyti. Todėl vystantis žmonių giminei, riksmas vystėsi kartu- kaip vienas veiksmingiausių ginklų kovoje dėl išlikimo. Psichologų įsitikinimu, riksmas- tikra evoliucijos dovana žmonijai. Šiuolaikinių tyrimų duomenimis, mes ne ką prasčiau už makakas orientuojamės riksmų ,,kalboje’’, gebėdami atskirti įniršį nuo skausmo ir netgi atpažinti, kas konkrečiai rėkia. Kai kuriems žmonėms tas sekasi geriau už kitus- paprastai tuo pasižymi itin empatiškos asmenybės. Gebėjimas per akies mirksnį nustatyti, kas rėkia ir kodėl, labai svarbus netgi šiuolaikinėje visuomenėje. Žmonių rūšis išsivystė ir išliko kaip tik dėl to, kad mokėjo sugyventi draugėje, palaikyti vienas kitą ir mokytis. Ir kuo aukštesnis socializacijos lygis, tuo daugiau informacijos pateikia riksmai. Dabar jais galime išreikšti ne tik baimę, skausmą, sielvartą ir pyktį, bet ir šviesesnius jausmus. Žmonės išmoko šaukti iš džiaugsmo ir laimės. Pabandykite padovanoti savo atžalai šuniuką- išgirsite čempiono vertus šūksnius. O kiek decibelų išrėkiama stadiono tribūnose, kai įmušamas įvartis? Mūsų prioritetai šifruojant riksmus irgi pradėjo keistis. Anksčiau aktualiausia būdavo išgirsti nelaimės signalą ir pranešimą apie grėsmę, pastaraisiais metais surinkti duomenys rodo, jog žmonių smegenys ėmė greičiau reaguoti į džiaugsmo bei susižavėjimo šūksnius. Tyrėjai mano, jog taip yra todėl, kad mūsų socialinis gyvenimas darosi vis sudėtingesnis, seniai nebe apsiriboja vien tik poreikiu išgyventi, todėl tai, kaip žmonės supranta ir reiškia emocijas, irgi pamažu keičiasi. Yra daugybė šeimų ir
žmonių, kuriems riksmas- natūralus dalykas. Tačiau jei manote, kad aprėkti, pavyzdžiui, prasikaltusį vaiką yra visiškai normalu ir tikrai geriau, nei išperti, smarkiai klystate. Šiuolaikinis mokslas yra prikaupęs užtektinai informacijos apie tai, kaip riksmai žaloja vaikus. Ir ne juos vienus- suaugusiuosius taip pat. Nors pakeltas tonas- ne diržas ir ne rykštė, žalos gali pridaryti net labai rimtos. Dėl to specialistų akyse rėkimas prilygsta mušimui ir yra laikomas smurto įrankiu. Skirtingų šaltinių duomenimis, iki 90 proc. tėvų bent retkarčiais aprėkia savo vaikus. Jiems gali atrodyti, jog tai veiksmingas auklėjimo būdas ir kontrolės įnagis, būdas nubrėžti ribas. Kai kurie rėkti pradeda nebe pakėlę įtampos, praradę kantrybę. Yra ir tokių tėvų, kurie kitaip elgtis tiesiog nemoka, nes patys buvo auginami tokiose šeimose. Riksmai gal ir duoda kokį teigiamą rezultatą, bet jis būna trumpalaikis, o štai negatyvios pasekmės- ilgalaikės. Vaikai, ant kurių visada rėkiama, auga nuolat patirdami stresą. Tai negali neatsiliepti jų sveikatai. Tyrimai rodo, kad tokių vaikų raida gali atsilikti, jie gali turėti nerimo sutrikimų, būti depresyvūs, žemos savivertės. Paaugliams suaugusiųjų riksmai didina asocialaus elgesio, nerimo, įvairių priklausomybių riziką. Bet kokiam žmogui, girdinčiam nuolatinius riksmus, ateityje gresia susirgti virškinimo trakto ir širdies kraujagyslių sistemos ligomis, įskaitant insultus bei infarktus. Yra šiek tiek duomenų, jog prie tokių rizikų priskiriamas ir diabetas, net onkologinės ligos. Štai kas įdomu: ar žmogus didelis rėksnys, iš dalies priklauso nuo genų, nulemiančių nervų sistemos tipą, dirglumo lygį bei gebėjimą susivaldyti. Kitą dalį ,,dovanoja’’ aplinka ir auklėjimas. Tačiau nepriklausomai nuo paveldėto ir įgyto polinkio savo nuomonę bei emocijas reikšti riksmais, dauguma normalių suaugusių žmonių įpranta valdytis ir ant artimųjų nešaukia. Svarbu tik neužmiršti, jog riksmas- būtina reakcija, tik naudotis ja reikia realios grėsmės atveju. (Dėl tos pačios priežasties negalima visiškai drausti vaikams rėkauti ir taip užgniaužti evoliucijos jiems dovanotos ,,signalizacijos sistemos’’).
ĮDOMŪS FAKTAI
Naujagimiai, kaip ir pirmieji žmonės, kalbėti nemoka, užtat geba labai garsiai rėkti. Svarbiausia- skirtingais akcentais. Pavyzdžiui, prancūzų naujagimių riksmas- garsėjantis, kylančios intonacijos, vokiečių- žemėjantis pabaigoje. Mokslininkai mano, jog tai iš tiesų susiję su kalbine aplinka, kurioje kūdikis praleidžia paskutinius tris mėnesius prieš gimdamas. Mokslininkų nuomone, riksmai gąsdina ir kelia nerimą ne dėl garsumo ar pakelto tono, o dėl šiurkštumo. Įprastai kalbantis garsų dažnis svyruoja 4-5 Hz ribose, ėmus šaukti- staiga pakyla iki 30-150 Hz. Tuomet smegenyse akimirksniu aktyvuojamas migdolinis kūnas, ir kuo šiurkštesnis riksmas, tuo darosi baisiau ir neramiau. Kaip tik tuo, beje, naudojasi signalizacijų gamintojai- dėl to taip sunku nekreipti dėmesio į po langais kaukiantį kaimyno automobilį. Mokslinių šaltinių teigimu, riksmas 20 proc. sumažina skausmą. Tad kai įsipjovę, nusideginę ar kitaip susižeidę arba sužeisti pradedame šaukti, tai būna ne šiaip refleksas atkreipti aplinkinių dėmesį ar atgrasyti skriaudiką, bet ir natūrali priemonė nuo skausmo.
