Po Anykščių kraštą

Ruduo vis dar kviečia keliauti, pažinti, sužinoti ir ką naujo išmokti. Vieną tokį saulėtą rytą 7a klasės mokiniai su draugais iš 5a, 6a, 7b ir 10a klasių susiruošė į kelionę - į Anykščius.

Taip, taip - ten kur Anykščių šilelis, Antano Baranausko klėtelė, Šventosios upė ir už bet kurį keliauninką didesnis Puntuko akmuo.

Palypėję ant vieno Anykščių kalnelių aplankėme Antano Baranausko trobelę, kurią iki mūsų kartų išsaugojo jo giminaitis, taip pat rašytojas, Antanas Žukauskas-Vienuolis. O apie joje augusio, vasaromis nakvojusio rašytojo, kalbininko, matematiko Antano Baranausko vaikystę ir gyvenimą papasakojo iš Anykščių šilelio atkeliavęs ir šiaudiniame klėtelės stoge gyvenantis Kankorėžiukas.

Muziejaus kieme, klausydami muziejininko Antano, prisirinkome įvairiausių akmenukų. Kam jie mums?

O muziejininkas Antanas gudriai šypsosi – pamatysit. Apsilankę Stanislovo Petraškos akmens paveikslų parodoje nustebome – prieš mūsų akis iš smulkintų akmenukų smėlio nupiešti paveikslai. Pabandėme kurti tokius ir patys: smulkinome akmenėlius, juos klijavome kurdami savo paveikslus, vėliau juos pristatėme. Buvo labai įdomu.

Anykščiai turi ir vienintelį pasaulyje Angelų muziejų. Apsilankę jame kūrėme ir patys. Savomis rankomis kurtas ikonėles – šventus paveikslus – vežėmės namo. Oi kiek daug apie tokių paveikslų piešimą sužinojome iš edukatorės Margaritos, vėliau padėjusios mums kurti ir savo paveikslėlius.

Ar žinojote, kad Anykščiuose prisiglaudė nuo dangaus nukritęs kosmoso gabalėlis. Aplankę jį, pasijutome lyg pabuvoję kosmose. Aplankę kitokį kaimą, kur lyg kosmose gali pasijusti užėję į ant stogo ar ant šono stovinčius namus. O lyg į tikrą orbitą išskraidino besisukantis namas. Taip, taip, teisingai perskaitėte.

Pilni įspūdžių grįžome namo. Smagi buvo kelionė.

Keliauninkai