LIETUVIŠKŲ TRADICIJŲ PUOSELĖJIMAS ADVENTO IR KALĖDINIU LAIKOTARPIU

 LIETUVIŠKŲ TRADICIJŲ PUOSELĖJIMAS ADVENTO IR KALĖDINIU LAIKOTARPIU

   Lietuva pasižymi ypač turtingomis ir išskirtinėmis kalendorinių švenčių tradicijomis. Jų puoselėjimą ir sklaidą Lietuvoje globoja valstybė, įtvirtindama tam tikras teisines nuostatas. Ateina nuostabus žiemos metas, kuris išsiskiria ypač gausiais senaisiais lietuviškais papročiais. Siūlomi renginiai advento–Kalėdų laikotarpiu:

• Adventinės vakaronės. Daug kur Lietuvoje advento laikotarpiu buvo būdinga žmonėms rinktis pavakaroti, per tuos susibūrimus dainuoti senąsias dainas (su priedainiais leliumai ir kt.), žaisti žaidimus, sekti pasakas ir įvairias istorijas, taip pat dirbti įvairius darbus.
• Tradiciniai advento turgūs. Advento laikotarpiu kas savaitę būdavo rengiami turgūs, daugiausia Aukštaitijoje: pirmasis – šeškaturgis, antrasis – skaistaturgis, trečiasis – saldaturgis; Mažoji Lietuva garsėja gruodžio viduryje rengiamu Žąsų turgumi.
• Advento vainikų paprotys. Viena iš Lietuvoje vis labiau plintančių tradicijų, atkeliavusi per Mažąją Lietuvą – adventinių vainikų rišimo ir keturių vainiko žvakelių uždegimo paprotys.
• Aplinkos dekoravimas šiaudiniais ir kitais tradiciniais dirbiniais. Šiam žiemos metui būdinga šiaudinių sodų ir kitų dirbinių iš šiaudų rišimo tradicija (lietuviški šiaudiniai sodai, kaip žinia, įtraukti į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą). Per Kalėdas nuo seno buvo įprasta namuose pakabinti naują šiaudinį sodą, pasipuošti kitais šiaudiniais dirbiniais, popieriniais karpiniais, mediniais paukšteliais, javų pėdais ir visžaliais augalais.
• Kalėdų eglutės puošimas tradiciniais dirbiniais. Lietuvoje nuo XIX a. vidurio prigijęs paprotys puošti Kalėdų eglutę pasižymi tradiciniais papuošimais iš šiaudų, popieriaus ir kt.
• Blukio vilkimo ir deginimo paprotys. Kalėdų pradžia pasižymi apeiginę prasmę turinčiu papročiu – triukšmingu kaimynų lankymu tempiant blukį (medžio trinką, kelmą ar kaladę), kuris sudeginamas simbolizuojant per metus susikaupusio blogio sunaikinimą.

           Senio Kalėdos ypatybės. Lietuviškas Senis Kalėda skiriasi nuo Santa Klauso tiek savo išvaizda (vietoj raudonos aprangos – išvirkšti kailiniai, sujuosti juosta ar lininiu rankšluosčiu), prisilipinęs linų barzdą, kartais ant nugaros prisitaisęs kuprą, pasiėmęs lazdą ir krepšį. Atėjęs pabelsdavo lazda į duris ir prisistatydavo: „Aš – Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, barankomis sninga, nešu skarbų pilną terbą, laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti.“ Dainose Kalėda vaizduojamas atvažiuojantis iš tolimos šalies per aukštus kalnus, per žemus klonius su šyvais žirgais, nauju važeliu, auksiniais, geležiniais arba moliniais ratais, diržų ar šilkų botagais, atvežantis įvairių dovanų (lašinių paltis, dešrų kartis, riešutų maišelius, merginoms aukso puodelius, sidabro žiedus, o bernams – „rašalo“). Senis Kalėda siejamas su istoriniuose šaltiniuose minimu dieviškuoju kalviu Teliaveliu, kuris nukalė Saulę. Besilankydamas pas žmones, Kalėda laimindavo namus, linkėdavo gerovės, skalsos ir darnos būsimais metais, o savo žodžių galią sustiprindavo namų kampus apiberdamas javais. Kalėda ir jo palyda už aplankymą ir linkėjimus susilaukdavo iš šeimininkų padėkos ir dovanų – maisto ar kitų daiktų. Vaikams Kalėda duodavo riešutų, riestainių, žaisdavo su jais žaidimus. Lietuviškoje tradicijoje Kalėdų senis ir visa jo palyda daug dėmesio skyrė ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, jaunimui, linkėdami susirasti porą.

   Triukšmingos šokių vakaronės ir kalėdotojų vaikštynės tarpušvenčiu. Nuo Kalėdų antrosios dienos iki Trijų Karalių šventės sausio 6 d. (tarpušvenčiu) buvo įprasta Lietuvoje beveik kasdien rengti šokių vakarones. Per adventą katalikų  Bažnyčia draudžia šokius ir kitas linksmybes, todėl pasibaigus šių draudimų laikotarpiui jaunimas ypač skubėdavo į šokius, kurių gerokai išsiilgdavo. Tarpušvenčiui taip pat būdingos kalėdotojų vaikštynės. Kalėdotojai dažniausiai būdavo persirengę, pradėdavo lankyti žmones jau pirmosios Kalėdų dienos vakare, o pagrindinės jų vaikštynės vykdavo nuo antrosios Kalėdų dienos ir tęsdavosi iki tarpušvenčio pabaigos. Kalėdoti eidavo daugiausia jaunimas. Jie grupėmis lankydavo visas kaimo sodybas sveikindami šeimininkus, giedodami kalėdines giesmes, linkėdami laimės ir gero derliaus. Barstė  namus grūdais vardan naujo atgimimo. Už linkėjimus šeimininkai atsilygindavo vaišėmis, dovanomis. Buvo manoma, kad kalėdotojų apsilankymas neša laimę ir padeda apsisaugoti nuo nelaimių ateinančiais metais. Skirtingiems etnografiniams regionams būdingos įvairios kalėdojančių persirengėlių grupės: Žemaitijoje apsilankydavo „berneliai“, Aukštaitijoje – „čigonai“ ir „seniai“, Sūduvoje – „Šyvio šokdintojai“,  Mažojoje Lietuvoje – „meška“, „arklys“ ir kt., o dzūkų kalėdotojų dainose minimas „juodas kudlotas“. Ilgiausiai kalėdinių persirengėlių vaikštynės išliko Vilkaviškio krašte,  kur iki šiol gyvuoja Šyvio šokdinimo paprotys .

2025 lapkritis                                                                                 Parengė Palmira Beleckienė